Beturčiams
Kas vargdienį žmogų, beturtį priglaus,Kad rūmams paskirta žibėtų?Kas širdį parodys dėl vargšo tamsaus,Kad nėra už tai, kas mokėtų?
Juokavimų žemėje skrenda balsai,Už auksą nupirksi krūtinę:Turtingąjį verta mylėti karštai,Juk aukso jėga begalinė!
„Apkaišę kasas mirtų stiebais žaliais,Gyvatos garduokimės taure!“„Juk laikas taip bėga! Ruduo kai ateis,Derėsmės su giltine žiauria“.
Bet ten be pastogės vaitoja gailiai!..Ar skundas užmirs jam be žado?Ar atbalsio jokio neras sopuliai?Ar broliai leis mirti iš bado?
O, žemė – plati ir tas skundas žmogausBe atbalsio skris per platybę!Tik Viešpats galybių išgirs iš Dangaus;Bus gobšui skaudi jo rūstybė.
O Dieve teisingas! Be tavo globosVarguolis kentėt negalėtų;Kuo guostųs jisai be gyvatos antros?Baisu, jei į ją netikėtų!
Prakeiktas, kurs pragaro juodo nuodaisJam tikinčia šaldo krūtinę!Prakeiktas beširdis, kurs velnio nagaisJam viltį išplėš paskutinę!