Draugo liūdesys
Aš be tavęs kaip be lietaus išdžiūvus žemėTuščia iš ilgesio rankas į erdvę tiesiu,Joj net šešėlio tavo mielo nepaliesiu!O ateitis... ar tik vienuolio laimę lemia?
Į dvi šali mus nubloškė žiaurus likimas;Nei viens kitam draugais sau rankų nepaduosi,Silpnybės valandoj viens kito nepaguosi;Tik praeities kankins beširdis atminimas.
O tau ar po langais lig šiolei rožės žydi?Ir gieda amžinas jaunų dienų svajones?Ar gal ir tau jas nusmelkė prityrę žmonės?Ir šypsena paskui naivėlius palydi!
O vis dėlto, kad ramios, žvainos naktys šviečiaIr paslaptingai mirksi danguje žvaigždutės,Žinau, kad tavo žiūri ten liūdinčios akutės;Jos ten greta nurimti ir manąsias kviečia.