Poetui mirus

Poeto paslaptis, jausmusSejoja kritikai per rėtį;Uždavinys mat įdomus –Aikštėn autentiškai išdėti.

Išvilkę žmogų akysePrieš sočią, žiovaunančią minią,Prekiauja gyva jo dvasiaIr rodo perpjovę krūtinę.

Išplėšę žingeidžiais kabliais,Jo širdžiai atilsio ramybę,Neklaus, ar pūna kaulai leisPaliesti savo šventenybę.

O, nelaimingas! ĮstabiaPagerbęs giesme meilės rytą!..Nedovanos tau nei grabe,Atvožę amžinatvės plytą.

Skurdžios gyvatos sūkuryNeradęs laimės nei ramumo,Tu irgi dulkėse turiBesigailėt širdies jautrumo!