Poezija

Išvydau ją, kai vakarinėŽvaigždė skaisčiai danguos mirgėjo,O marių erdvė begalinėNuo pilno mėnesio tviskėjo.

Gamtos ramumo ir svajonėsZefyro nedrumstė dvelkimas;Ramiai ilsėjos vargo žmonės,Padangiais skrido Serafimas.

Išvydau ją ant marių krašto:Skruostai kaip marmuras išbalę;Iš jos akių skaičiau be raštoTylaus ilgėjimos begalę.

Gamtos ramumas neraminoJos iškentėjusios krūtinės;Nuo žemės ašarų vadinoSesutę žvaigždės sidabrinės.

Iš lūpų skundo negirdėjau,Tiktai jaučiau jos širdį baugiąIr netikėtai pamylėjauNašlystės mano liūdną draugę.

O ji, padavusi man lyrą,Į tą užburtą vedė šalį,Kur takas ašaromis byra,Kuriuo retai kas eiti gali.

Gražybių paslaptis nurodžius,Ji širdį man jausmingą gvildė;Jai stebuklingus davė žodžiusIr ausį dainomis pripildė.

Gražus regėjimas prapuolė,Ir kraujas gyslose sustingo!..O vis negal širdis-varguolėUžmiršti veido paslaptingo.