Dienų sielvartai

Nežadinki laimingo, jei kada sapnuojaUžburtas pasakas ir amžinas dausas,Kai stygos virpančios jo sielai sudainuojaAr rūta kvepiančias prisimena kasas.

Ką duosi, elgeta, jo sielai nemirtingaiUž Dievą amžiną, jį žemei sugražinęs?Gal leisi svetimu pasidalint duosningai,Su replėmis buržujo klėtį atrakinęs?

Vargų našta ir veidas prakaituotas...Kad kūno alkanus pasotintų nasrus?Paskui gi kirminams karste pakeltų puotasProtingo tvarinio likimas per žiaurus?

O, neišmanėli, kurs dievindamas protą,Įžvelgti negali skaidrios širdies troškimo,Bent to nepavydėk, jei kuomet sužalotaDausų aukštybėse ieškos užsimiršimo!