Mano gimtinė

Ten, kur Nemunas banguojaTarp kalnų, laukųBroliai vargdieniai dejuojaNuo senų laikų.

Ten močiutė užlingavoRaudomis mane,Į krūtinę skausmą savoLiejo nežinia.

Girios ūžė ten, minėjoPraeities laikus,Kai lietuvis netikėjo,Jog belaisviu bus.

Ten apleistos pilys griūvaAnt kalnų aukštai;Milžinų ten kaulai pūva,Verkia jų kapai.

Ten užaugau, iškentėjauAš kančias visasIr pamėgau, pamylėjauVargdienių dūmas.

O tos dūmos vargdieninėsGriaužia kai kada,Tartum rūdys geležinėsAmžina žaizda.