Pasitikėjimas savimi — Maironis

Prabėgo pro šalį kaip marių vilnisJaunatvė ir jos vėsulai,Ir rodos šiandieną, kad buvo tai visTik jaukūs ir gražūs sapnai.

Bet man tų dabar nebegaila dienų,Kai vien tik svajoti mokėjau,Kai liūdnas, pabėgęs nuo savo draugų,Dėl ko nežinodams kentėjau.

Negaila vaidentuvės, norais keistos:Jaunatvėje mirti saldžiai;Netrokštu ant savo duobės užkastos,Kad verktų sesutės griaudžiai.

Dabar ne mirties, aš gyvatos prašau:Aš noriu gyventi, kariauti!Man suteikė jėgas Aukščiausias, žinau,Ne ašaroms veidą beplauti.

Krūtinėje dega, liepsnoja ugnis,Ir veikalo ilgis dvasia.Ką vargas? nelaimės? ar šiaurio naktis,Kas gimė su meile didžia!

Nelenkdams pečių po naštos sunkumu,Kaip milžinas stosiu į kovą.Pavargti už brangia tėvynę – gražu!Aukščiausią turėti vadovą!

Į darbą, į darbą, lig kolei mirtisJaunos neatkirto galvos!Juk dienos ir jėgos kaip upės vilnisVis bėga ir bėgt nesustos.

Paslėpęs krūtinėje skausmo dūmas,Praeisiu kaip verdą verpetai;Gal žmonės šiandieną manęs nesupras,Bet mano – išauštančiai metai!