Aš pažinau karalių tavyje

Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aidoIr iš akių blizgėjimo aštraus,Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veidoMan švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.

Kiekvienas tavo žodis, išdidus, bet mielas,Kiekvienas tavo mostas, laisvas ir platus,Kalbėjo apie didžią, gražią sielą,Praaugusią lyg aukštas medis girioje visus medžius.

Nes tu sakei: „Per žemę mes praeinamTik vienąsyk, tai būkime tvirti!Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,Tas nesutirps mirty“.

Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)Iš tavo liūdno ir pailgo veidoAš pažinau karalių tavyje.