Poetas

Kai eina jis minioj išvargęs ir nuleidęs galvą,Bent kiek palinkęs priekin, nedrąsiu žingsniu,Ir kai iš veido jo negyvo ir bespalvioDvi akys žvelgia tolin žvilgsniu beprasmiu, –

Praeivių veiduose matyti lengvas pašaipos šešėlisIr pranašumo jausmo pagimdyta šypsena.Ir užgaulingi žodžiai lydi jį… kol lyg fantomas pasikėlęsJis vėl išnyksta gatvių tamsoje.

Bet būna dienos, kai galingų rampų spinduliuosJis atsiranda vėlei prieš tą pačią minią,Ir, rodos, perkeistas nežemiškos šviesos,Jau nebe savo skausmą, nebe savo laimę mini.

Paženklintas nutilusių žmonių susikaupimo,Virš jų iškeltas begalinio skausmo įtampos,Jis kalba. Ir jo žodis, suvaldytas ir aprimęs,Plasnoja laisvas virš minios.

Sujungdamas visus į vieną šeimąKaskart stiprėjančia gaida,Tas žodis, juos padegdamas, ateinaIr puldamas tarsi audra.